Gastroezofaginio refliukso fiziologija, autonominės nervų sistemos reguliacija ir biodinaminės osteopatijos galimybės
Rėmuo, deginimas už krūtinkaulio, rūgštus skonis burnoje, atsirūgimas, nemalonus pojūtis gerklėje ar naktinis kosulys – simptomai, kurie daugeliui žmonių tampa nuolatine kasdienybės dalimi. Kartais diskomfortas atsiranda pavalgius, kartais atsigulus, o kai kuriems žmonėms net ir nedidelis maisto kiekis sukelia nemalonų spaudimą viršutinėje pilvo dalyje.
Dažniausiai refliuksas siejamas su skrandžio rūgštimi. Tačiau gastroezofaginis refliuksas nėra vien rūgštingumo problema. Tai sudėtingas fiziologinis procesas, kuriame dalyvauja stemplės ir skrandžio jungtis, diafragma, autonominė nervų sistema, virškinamojo trakto motorika ir centriniai nervinės reguliacijos mechanizmai.
Būtent šių sistemų tarpusavio sąveika paaiškina, kodėl vieni žmonės patiria ryškius simptomus net esant nedideliam refliuksui, o kiti gali turėti stemplės gleivinės pakitimų, tačiau jausti palyginti nedidelį diskomfortą.
Osteopatija į šią problemą žvelgia visapusiškai. Jos tikslas – suprasti, kokią įtaką virškinimo sistemos funkcijai gali turėti kvėpavimo mechanika, audinių judrumas, nervinė reguliacija ir organizmo gebėjimas prisitaikyti prie kasdienio fizinio bei emocinio krūvio.
Refliukso fiziologija: kodėl skrandžio turinys grįžta į stemplę?
Normaliomis sąlygomis nurytas maistas stemplės peristaltinių judesių pagalba nukeliauja į skrandį. Kad skrandžio turinys negrįžtų atgal, stemplės ir skrandžio jungtyje veikia sudėtingas antirefliuksinis barjeras.
Jį sudaro keli tarpusavyje susiję mechanizmai.
Pirmasis – apatinis stemplės raukas (angl. lower esophageal sphincter, LES). Tai lygiųjų raumenų sritis, palaikanti tam tikrą slėgį ir padedanti riboti skrandžio turinio grįžimą į stemplę.
Antrasis – diafragmos kojytės (crura diaphragmatis), supančios stemplę diafragmos angos srityje. Jos sudaro papildomą raumeninį barjerą, ypač svarbų kvėpavimo metu.
Trečiasis – stemplės ir skrandžio jungties anatominė padėtis, jungiamojo audinio struktūros, His kampas ir krūtinės bei pilvo ertmių slėgio santykis.
Šie mechanizmai turi veikti koordinuotai.
Refliuksas gali atsirasti dėl dažnesnių trumpalaikių apatinio stemplės rauko atsipalaidavimų, sumažėjusio jo slėgio, stemplinės angos išvaržos ar pakitusios antirefliuksinio barjero anatomijos. Taip pat svarbu, kaip greitai stemplė pašalina į ją patekusį skrandžio turinį ir kiek jautri jos gleivinė.
Todėl refliuksas ne visada reiškia, kad skrandis gamina per daug rūgšties. Kartais svarbiausia problema yra ne rūgšties kiekis, o jos patekimas į netinkamą vietą ir stemplės gebėjimas nuo jos apsisaugoti. [1]
Osteopatiniame vertinime tai svarbus atspirties taškas: stemplės ir skrandžio jungtis nėra izoliuotas vožtuvas. Ji funkcionuoja kaip platesnės anatominės, mechaninės ir nervinės sistemos dalis.
Diafragma – ne tik kvėpavimo raumuo, bet ir antirefliuksinės sistemos dalis
Diafragma yra vienas svarbiausių organizmo raumenų. Ji atskiria krūtinės ir pilvo ertmes, dalyvauja kvėpavime, liemens stabilizavime ir slėgio pokyčių tarp šių ertmių reguliacijoje.
Kiekvieno įkvėpimo metu diafragma susitraukia ir leidžiasi žemyn. Krūtinės ertmėje slėgis sumažėja, o pilvo ertmėje padidėja. Šie pokyčiai veikia ne tik plaučių ventiliaciją, bet ir stemplės bei skrandžio jungties mechanines sąlygas.
Diafragmos kojytės susitraukdamos prisideda prie papildomo stemplės suspaudimo, todėl normali jų funkcija svarbi antirefliuksiniam barjerui.
Tačiau diafragma nėra atskira anatominė struktūra. Ji susijusi su juosmenine stuburo dalimi, apatiniais šonkauliais, krūtinkauliu, pilvo sienos raumenimis ir jungiamųjų audinių sistema.
Kai žmogus ilgą laiką kvėpuoja paviršutiniškai, patiria nuolatinį raumenų įtempimą, mažai juda ar turi krūtinės ląstos judrumo apribojimų, gali keistis kvėpavimo mechanika.
Tai dar nereiškia, kad vien pakitęs kvėpavimas sukelia refliuksą. Tačiau jo įvertinimas tampa prasmingas, nes diafragma dalyvauja ir kvėpavime, ir stemplės bei skrandžio jungties funkcijoje.
Osteopatijos metu vertinamas šonkaulių paslankumas, krūtinės ląstos judesiai, diafragmos srities įtampa, viršutinės pilvo dalies audinių judrumas bei jų sąveika su stuburu.
Švelniomis technikomis siekiama sumažinti funkcinius apribojimus, pagerinti kvėpavimo koordinaciją ir sudaryti palankesnes sąlygas natūraliam diafragmos judėjimui.
Profesinėje literatūroje aprašyta, kad po tam tikrų osteopatinių technikų diafragmos srityje buvo nustatyti apatinio stemplės rauko slėgio pokyčiai. Šis reiškinys įdomus tuo, kad leidžia vertinti osteopatinį poveikį ne vien pagal subjektyvų atsipalaidavimą, bet ir pagal konkretaus fiziologinio mechanizmo reakciją. [2]
Vis dėlto toks trumpalaikis pokytis nėra tapatus nuolatiniam rauko funkcijos atkūrimui. Osteopatinis gydymas vertingas pirmiausia tada, kai jis parenkamas pagal individualius žmogaus funkcinius poreikius.
Klajoklis nervas: ryšys tarp smegenų ir virškinimo organų – Skaitykite toliau ↓
Ježi Rungo, D.O.
Diplomuotas osteopatas
Suaugusių, pauglių ir vaikų Osteopatas
Ježi Rungo, D.O. – aukštos kvalifikacijos osteopatinės medicinos specialistas, turintis daugiau nei 25 metų klinikinės praktikos ir akademinių studijų patirtį prestižinėse Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Jungtinių Valstijų, Lenkijos ir kitų šalių Osteopatijos mokyklose.
Klajoklis nervas: ryšys tarp smegenų ir virškinimo organų
Vienas svarbiausių refliukso neurofiziologijos aspektų – autonominės nervų sistemos ir virškinamojo trakto sąveika.
Šioje sistemoje ypatingą vaidmenį atlieka klajoklis nervas (nervus vagus).
Jis prasideda smegenų kamiene, išeina iš kaukolės per jungo angą, leidžiasi kaklu, keliauja krūtinės ląsta ir kartu su stemple pereina diafragmą.
Klajoklis nervas perduoda jutiminę informaciją iš virškinimo organų į smegenų kamieną ir dalyvauja reguliuojant stemplės peristaltiką, skrandžio motoriką, sekreciją bei stemplės rauko refleksus.
Svarbus šio proceso centras yra pailgosiose smegenyse esantis nugarinis klajoklio nervo kompleksas. Jame dalyvauja vienišojo trakto branduolys (nucleus tractus solitarii) ir nugarinis klajoklio nervo motorinis branduolys (nucleus dorsalis nervi vagi).
Šie centrai priima signalus iš virškinamojo trakto ir padeda koordinuoti refleksinius atsakus.
Įdomu tai, kad klajoklio nervo funkcija nėra vien skrandžio „aktyvinimas“. Per skirtingas neuronų grandines jis gali dalyvauti ir skatinant, ir slopinant lygiųjų raumenų aktyvumą.
Pavyzdžiui, trumpalaikis apatinio stemplės rauko atsipalaidavimas yra fiziologinis vagovagalinis refleksas, leidžiantis pasišalinti skrandyje susikaupusioms dujoms. Tačiau kai šie atsipalaidavimai susiję su skrandžio turinio patekimu į stemplę, gali atsirasti refliukso simptomai.
Tai reiškia, kad autonominės nervų sistemos veikla nėra paprastas principas „daugiau parasimpatinės sistemos – geriau“.
Svarbiausia yra tinkama nervinių refleksų koordinacija ir gebėjimas prisitaikyti prie fiziologinių poreikių.
Osteopatinėje praktikoje tai skatina vertinti ne tik viršutinę pilvo dalį, bet ir krūtinės ląstos, kaklo, pakaušio bei kvėpavimo funkcinius ryšius.
Viscerosomatiniai ryšiai: kodėl virškinimo sutrikimai gali būti susiję su kūno įtampa?
Vidaus organai ir judėjimo sistema nėra visiškai atskiros nervinės sistemos.
Visceraliniai jutiminiai signalai iš organų patenka į nervų sistemos struktūras, kuriose gali būti apdorojami kartu su signalais iš raumenų, sąnarių ir kitų somatinių audinių.
Šis reiškinys padeda paaiškinti atspindėto skausmo ir kai kurių viscerosomatinių reakcijų mechanizmus.
Osteopatijoje tradiciškai atkreipiamas dėmesys į krūtininės stuburo dalies segmentus, susijusius su viršutinio virškinamojo trakto simpatine inervacija, diafragmos nervo šaknis C3–C5 srityje bei kaukolės pagrindą, pro kurį praeina klajoklis nervas.
Klinikinio vertinimo metu gali būti pastebima kaklo, tarpumenčio, šonkaulių ar viršutinės pilvo dalies raumenų įtampa.
Tačiau vien tokie radiniai neleidžia nustatyti refliukso diagnozės ar teigti, kad konkrečioje vietoje yra suspaustas klajoklis nervas.
Osteopatinė šių ryšių reikšmė yra funkcinė: ieškoti audinių ir judesio apribojimų, kurie gali papildomai didinti kūno diskomfortą ir būti susiję su bendra paciento savijauta.
Šis požiūris atitinka vieną klasikinių osteopatijos principų – kūno struktūra ir funkcija veikia viena kitą. [3]
Refliuksas ir smegenų bei virškinimo sistemos sąveika
Virškinimo organų funkciją reguliuoja ne tik autonominė, bet ir enterinė nervų sistema – virškinamojo trakto sienelėse esantis platus nervinių tinklų kompleksas.
Šios sistemos nuolat keičiasi informacija su smegenimis.
Didelė dalis šios informacijos yra jutiminė: nervų sistema vertina organų išsitempimą, cheminius pokyčius, motoriką ir kitus vidinės aplinkos signalus.
Šių signalų apdorojimas vadinamas interocepcija – organizmo vidinės būklės suvokimu.
Esant refliuksui svarbus ne tik faktinis skrandžio turinio patekimas į stemplę, bet ir tai, kaip nervų sistema apdoroja iš stemplės gaunamus signalus.
Jeigu padidėja stemplės jautrumas, net ir palyginti nedidelis dirginimas gali būti jaučiamas kaip stiprus deginimas, spaudimas ar skausmas.
Ilgalaikis diskomfortas, sutrikęs miegas ir emocinė įtampa gali papildomai paveikti šių signalų suvokimą.
Tai nereiškia, kad refliuksas yra psichologinė problema. Priešingai – tai rodo, kokia sudėtinga yra fiziologinė organizmo reakcija.
Kai kuriems žmonėms vyrauja rūgšties sukeltas gleivinės dirginimas, kitiems svarbesnis padidėjęs stemplės jautrumas, o dar kiti gali patirti kelis mechanizmus vienu metu.
Todėl osteopatinėje konsultacijoje svarbu domėtis ne vien deginimo vieta, bet ir kvėpavimo įpročiais, miego kokybe, kūno įtampa, fiziniu aktyvumu bei bendra nervų sistemos reakcija į diskomfortą.
Kaip osteopatija gali veikti autonominę nervų sistemą?
Rankomis atliekamas osteopatinis darbas nėra vien mechaninis audinių spaudimas.
Odoje, raumenyse, fascijose, sausgyslėse ir sąnariuose esantys jutiminiai receptoriai nuolat siunčia informaciją į centrinę nervų sistemą.
Švelnus prisilietimas, audinių mobilizacija, kūno padėties pakeitimas ir kvėpavimo koordinavimas keičia jutiminių signalų pobūdį.
Šie signalai apdorojami nugaros ir galvos smegenų struktūrose, kurios dalyvauja raumenų tonuso, judėjimo, skausmo ir kūno būklės suvokimo reguliacijoje.
Kai kuriems pacientams švelnus manualinis poveikis gali būti susijęs su sumažėjusia raumenų įtampa, laisvesniu kvėpavimu ir ramesne subjektyvia savijauta.
Tokie pokyčiai yra svarbūs, nes autonominė nervų sistema nuolat sąveikauja su somatiniais jutiminiais signalais, kvėpavimo ritmu ir emocine būsena.
Vis dėlto nereikėtų supaprastinti šio proceso teigiant, kad osteopatas rankomis tiesiogiai „įjungia“ klajoklį nervą ar atkuria virškinimo refleksus.
Fiziologiškai tikslesnis paaiškinimas yra toks: osteopatinis gydymas gali veikti kai kuriuos jutiminius, raumeninius ir autonominių reakcijų aspektus, sudarydamas palankesnes sąlygas organizmo funkcinei adaptacijai.
Būtent dėl to svarbus individualus poveikio parinkimas.
Žmogui, kurio kūnas nuolat įsitempęs, ne visuomet reikia intensyvios manipuliacijos. Kartais geriau toleruojamas subtilus kontaktas, leidžiantis sumažinti apsauginį raumenų tonusą ir pagerinti kvėpavimo judesius.
Neuroendokrininė reguliacija: koks streso hormonų vaidmuo?
Virškinimo sistema glaudžiai susijusi ir su neuroendokrininiais procesais.
Vienas svarbiausių jų – pagumburio, hipofizės ir antinksčių reguliacinė ašis, dalyvaujanti organizmo atsake į stresą.
Per šią sistemą reguliuojama kortizolio sekrecija ir kiti fiziologiniai prisitaikymo procesai.
Ilgalaikis stresas bei sutrikęs miegas gali keisti autonomines reakcijas, virškinamojo trakto motoriką, skausmo jautrumą ir simptomų suvokimą.
Tačiau refliukso atsiradimas negali būti paaiškinamas vien padidėjusiu kortizolio kiekiu.
Osteopatinės pagalbos tikslas šioje srityje – dirbti su funkciniais veiksniais, galinčiais prisidėti prie bendro organizmo įtempimo.
Jeigu sumažėja raumenų įtampa, pagerėja kvėpavimo komfortas ir žmogus lengviau atsipalaiduoja, tai gali teigiamai veikti jo bendrą savijautą.
Tokiu būdu osteopatinis gydymas gali tapti viena iš priemonių, padedančių žmogui geriau prisitaikyti prie fizinio ir emocinio krūvio.
Svarbu suprasti, kad tai nėra tiesioginis hormonų koncentracijos valdymas rankomis.
Diafragma, kraujotaka ir limfotaka: kodėl osteopatai vertina skysčių judėjimą?
Diafragma turi reikšmės ne vien kvėpavimui ir antirefliuksiniam barjerui.
Jos judesiai dalyvauja keičiant slėgį krūtinės ir pilvo ertmėse, o tai svarbu veninio kraujo grįžimo ir limfos judėjimo fiziologijai.
Per diafragmą praeina stambios kraujagyslės ir krūtininis limfos latakas, o jos anatominės jungtys sieja kvėpavimo mechaniką su kitomis organizmo struktūromis. [4]
Limfotakos veiklai svarbūs limfagyslių susitraukimai, vožtuvai, aplinkinių raumenų judesiai ir kvėpavimo metu susidarantys slėgio skirtumai.
Osteopatiniame vertinime dėl to gali būti skiriamas dėmesys ne tik diafragmai, bet ir krūtinės ląstos judrumui, pilvo sienos tonusui, stuburo funkcijai bei kvėpavimo koordinacijai.
Laisvesnis kvėpavimas gali sudaryti palankesnes mechanines sąlygas normaliai skysčių cirkuliacijai.
Tačiau svarbu atskirti bendrą skysčių apykaitos fiziologiją nuo refliukso priežasčių: refliuksas paprastai neatsiranda dėl limfos sąstovio, o limfotakos pagerinimas savaime nereiškia stemplės rauko funkcijos atkūrimo.
Osteopatijos vertė čia slypi gebėjime kompleksiškai įvertinti kvėpavimo ir judėjimo funkciją bei sumažinti papildomus mechaninius apribojimus.
Biodinaminė osteopatija: kai svarbiausia ne poveikio jėga, o organizmo atsakas
Biodinaminė osteopatija remiasi ypatingu dėmesiu žmogaus organizmo savireguliacijai, prisilietimo kokybei ir individualiai audinių reakcijai.
Šio požiūrio istorinės šaknys siejamos su Williamo Garnerio Sutherlando kranialinės osteopatijos idėjomis. Vėliau šią tradiciją plėtojo Rollinas Beckeris ir kiti osteopatijos mokytojai. [5, 6]
Biodinaminėje tradicijoje vartojamos tokios sąvokos kaip pirminis kvėpavimas, ramybės būsena (stillness) ir vidinis organizmo sveikatos potencialas.
Jos išreiškia osteopatinę filosofiją, kurioje žmogus suprantamas kaip gyva, nuolat prisitaikanti sistema.
Šias sąvokas svarbu suprasti būtent kaip biodinaminės osteopatijos teorinę ir praktinę kalbą. Jos nėra tapačios objektyviai išmatuojamam plaučių kvėpavimui, klajoklio nervo aktyvumui ar virškinimo hormonų koncentracijai.
Refliukso atveju biodinaminis požiūris gali būti ypač aktualus dėl viršutinės pilvo dalies jautrumo.
Osteopatas nesiekia stipriai spausti skrandžio ar priverstinai pakeisti stemplės ir diafragmos padėties.
Dėmesys sutelkiamas į švelnų kontaktą, kvėpavimo judesius, audinių paslankumą ir žmogaus reakciją į poveikį.
Kartais darbas pradedamas ne nuo epigastriumo, bet nuo krūtinės ląstos, šonkaulių, kaklo ar kitų sričių, kuriose pastebimi reikšmingi funkciniai apribojimai.
Toks pasirinkimas grindžiamas individualiu paciento įvertinimu, o ne prielaida, kad viena konkreti kūno vieta visiems sukelia refliuksą.
Biodinaminės osteopatijos esmė – siekti ne jėga pakeisti organizmą, o sudaryti sąlygas, kuriose jo funkciniai procesai gali vykti su mažesne įtampa ir didesniu komfortu.
Ką apie osteopatiją ir refliuksą rašo profesiniai šaltiniai?
Osteopatijos taikymas esant gastroezofaginiam refliuksui nagrinėtas keliose specializuotose publikacijose.
2013 m. žurnale Diseases of the Esophagus paskelbtame R. C. V. da Silva ir kolegų darbe vertintas diafragmos osteopatinio poveikio ryšys su apatinio stemplės rauko slėgiu. Po taikytos technikos užfiksuotas kai kurių manometrinių rodiklių padidėjimas. [2]
Tai svarbus fiziologinis pastebėjimas, nes diafragma yra tiesioginė antirefliuksinio barjero sudedamoji dalis.
2014 m. tuometiniame Journal of the American Osteopathic Association – dabartinio Journal of Osteopathic Medicine pirmtake – L. R. Diniz ir kolegos aprašė klinikinį atvejį, kuriame osteopatinės technikos buvo taikomos diafragmos ir stemplės srityje. Pacientas po gydymo nurodė pagerėjusią savijautą ir gyvenimo kokybę. [7]
2019 m. N. Eguaras ir kolegų tyrime nagrinėta osteopatinės visceralinės technikos įtaka refliukso simptomams, kaklo judrumui ir jautrumui spaudimui. Po intervencijos buvo užfiksuoti palankūs šių rodiklių pokyčiai. [8]
2022 m. A. Lynen ir kolegos analizavo osteopatinio gydymo derinimą su įprastine refliukso priežiūra. Tyrime pastebėta pacientų gyvenimo kokybės pagerėjimo požymių. [9]
Šias publikacijas svarbu vertinti pagal jų tikrąją paskirtį. Jos nagrinėja konkrečias manualines technikas, fiziologinius rodiklius ar pacientų savijautą. Jos nepatvirtina, kad viena technika tinka visiems refliukso atvejams arba kad biodinaminis gydymas gali pašalinti bet kurią anatominę refliukso priežastį.
Tačiau jos suteikia profesionalų pagrindą toliau tyrinėti osteopatinę pagalbą kaip kompleksinės virškinimo sistemos priežiūros dalį.
Papildomą osteopatinės praktikos perspektyvą pateikia J. P. Barral ir P. Mercier visceralinės manipuliacijos darbai bei A. G. Chila redaguotas leidinys Foundations of Osteopathic Medicine. [10, 11]
Kaip vyksta osteopatinė konsultacija, kai žmogų vargina refliuksas?
Osteopatinė konsultacija prasideda ne nuo technikos, o nuo žmogaus būklės supratimo.
Svarbu išsiaiškinti, kada atsiranda simptomai, kaip jie susiję su valgymu, kūno padėtimi, fiziniu aktyvumu, miegu ir stresu.
Taip pat vertinama, ar anksčiau buvo nustatyta stemplinės angos išvarža, ezofagitas, ar pacientas vartoja rūgšties sekreciją mažinančius vaistus, kokie tyrimai atlikti ir kokios kitos sveikatos problemos gali turėti reikšmės.
Funkcinio vertinimo metu osteopatas gali stebėti krūtinės ląstos judesius, kvėpavimo mechaniką, kaklo ir krūtininės stuburo dalies judrumą, šonkaulių bei diafragmos srities audinių paslankumą.
Priklausomai nuo paciento būklės, gali būti taikomos švelnios minkštųjų audinių technikos, krūtinės ląstos mobilizacija, diafragmos srities funkcinis darbas ar biodinaminis kontaktas.
Gydymo metu svarbu stebėti, kaip žmogus toleruoja prisilietimą, ar mažėja raumenų įtampa, ar keičiasi kvėpavimo komfortas.
Pavyzdžiui, žmogui, kuriam refliuksą lydi nuolatinis tarpumenčio įtempimas, paviršutiniškas kvėpavimas ir sunkumas atsipalaiduoti, osteopatinės pagalbos tikslas gali būti ne vien darbas viršutinėje pilvo dalyje.
Gali būti prasminga pradėti nuo krūtinės ląstos judrumo, kvėpavimo koordinacijos ir bendros raumenų įtampos.
Osteopatinio gydymo tikslas – ne „įstumti skrandį į vietą“, o pagerinti tas funkcines sąlygas, kurias galima saugiai paveikti, kartu vertinant refliukso simptomų kitimą.
Kasdieniai įpročiai, galintys padėti virškinimo sistemai
Organizmo adaptacijai svarbus ne tik specialisto darbas, bet ir žmogaus kasdieniai įpročiai.
Refliukso simptomus gali veikti valgymo laikas, porcijų dydis, kūno padėtis po valgio, miegas, kūno svoris ir individualiai netoleruojami maisto produktai.
Dažnai naudinga vengti gausių vėlyvų vakarienių, neatsigulti iš karto pavalgius ir paskutinį didesnį valgymą planuoti likus maždaug dviem ar trims valandoms iki miego.
Jeigu refliuksas dažniausiai vargina naktį, gali padėti pakeltas lovos galvūgalis arba miegojimas ant kairiojo šono.
Ne mažiau svarbus kvėpavimas.
Diafragminio kvėpavimo lavinimas kai kuriems pacientams gali padėti geriau koordinuoti diafragmos darbą ir sumažinti refliukso simptomus. Ši sritis nagrinėjama ir specializuotoje kvėpavimo bei gastroenterologijos literatūroje. [12]
Pradėti galima nuo kelių minučių ramaus kvėpavimo sėdint: įkvėpti pro nosį be pastangų, leidžiant laisvai judėti apatiniams šonkauliams, ir iškvėpti lėtai, nestipriai spaudžiant pilvą.
Svarbu nepaversti šio pratimo jėgos reikalaujančia užduotimi. Jeigu atsiranda galvos svaigimas ar diskomfortas, reikia grįžti prie įprasto kvėpavimo.
Tokios kasdienės priemonės neprieštarauja osteopatiniam požiūriui. Priešingai – jos padeda žmogui aktyviai dalyvauti savo sveikatos priežiūroje.
Ar osteopatija gali padėti visais refliukso atvejais?
Refliukso priežastys skirtingos, todėl ir osteopatinės pagalbos galimybės nevienodos.
Kai kuriems žmonėms aktualūs kvėpavimo mechanikos ir raumenų įtampos pokyčiai, kitiems – padidėjęs stemplės jautrumas, o daliai pacientų refliuksą lemia ryškesni anatominiai pakitimai.
Esant stemplinės angos išvaržai, eroziniam ezofagitui ar kitoms struktūrinėms problemoms, būtina tinkama medicininė priežiūra.
Osteopatinis gydymas nepakeičia diagnostikos ir negali būti laikomas tiesioginiu išvaržos ar pažeistos stemplės gleivinės atstatymo metodu.
Ypač svarbu papildomai išsitirti, jeigu pasunkėja rijimas, atsiranda nepaaiškinamas svorio kritimas, kraujavimas iš virškinamojo trakto, nuolatinis vėmimas ar mažakraujystė. Naujas ar stiprus krūtinės skausmas pirmiausia turi būti įvertintas dėl galimos širdies kilmės.
Tai nėra osteopatijos galimybių sumenkinimas. Tai būtina saugaus, profesionalaus ir individualiai parinkto gydymo sąlyga.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar osteopatas gali padėti sumažinti refliukso simptomus?
Kai kuriems pacientams osteopatinė pagalba gali būti naudinga kaip kompleksinės priežiūros dalis. Ypač svarbus individualus diafragmos, krūtinės ląstos, kvėpavimo mechanikos ir raumenų įtampos įvertinimas. Poveikis simptomams nėra vienodas visiems.
Ar osteopatinio gydymo metu dirbama tiesiogiai su skrandžiu?
Nebūtinai. Osteopatas gali dirbti su diafragmos, krūtinės ląstos, kaklo, stuburo ar viršutinės pilvo dalies audiniais. Technikos parenkamos pagal konkretaus žmogaus būklę, o ne vien pagal refliukso diagnozę.
Ar biodinaminė osteopatija tinka jautriems pacientams?
Švelnus biodinaminis kontaktas gali būti geriau toleruojamas žmonių, kurie jautrūs intensyviam mechaniniam poveikiui. Vis dėlto kiekvienam pacientui būtinas individualus įvertinimas.
Ar galima osteopatiją derinti su gastroenterologo paskirtu gydymu?
Taip. Osteopatinė pagalba gali būti papildoma priemonė. Paskirtų vaistų vartojimo ar keitimo klausimus reikia aptarti su gydančiu gydytoju.
Kiek osteopatinių seansų gali prireikti?
Vieno visiems tinkamo skaičiaus nėra. Gydymo eigą lemia simptomų pobūdis, funkciniai apribojimai, paciento sveikatos būklė ir individualus atsakas. Naudinga iš anksto susitarti, kokius konkrečius savijautos pokyčius stebėsite ir kada vertinsite gydymo naudą.
Refliuksas – daugiau nei virškinimo simptomas
Gastroezofaginis refliuksas primena, kad žmogaus organizmo funkcijos nėra izoliuotos.
Diafragma veikia kartu su stemple ir skrandžiu. Autonominė nervų sistema reguliuoja virškinimo refleksus. Smegenys nuolat gauna informaciją iš vidaus organų, o kvėpavimas, raumenų tonusas ir emocinė būsena gali keisti bendrą kūno savijautą.
Osteopatija leidžia pažvelgti į šias sąveikas ne kaip į atskirų simptomų rinkinį, bet kaip į vieną funkcinę sistemą.
Jos stiprybė – individualus žmogaus įvertinimas, dėmesys audinių judrumui, nervinei reguliacijai, kvėpavimo mechanikai ir organizmo adaptacijos galimybėms.
Biodinaminis osteopatinis požiūris šią praktiką papildo ypatingu švelnumu, pagarba paciento jautrumui ir gebėjimu dirbti be perteklinės mechaninės jėgos.
Refliukso atveju osteopatijos tikslas nėra vien laikinai sumažinti nemalonų pojūtį. Tai galimybė įvertinti, kokie funkciniai veiksniai gali papildomai apsunkinti žmogaus savijautą, ir padėti organizmui geriau funkcionuoti.
Kai pagerėja kvėpavimo laisvė, sumažėja raumenų įtampa, žmogus pradeda geriau suprasti savo kūno reakcijas ir gali lengviau pasirūpinti kasdieniais įpročiais, tai tampa prasminga kompleksinės sveikatos priežiūros dalimi.
Osteopatija – tai ne vien darbas rankomis. Tai gebėjimas suprasti fiziologinius organizmo ryšius ir individualiai padėti žmogui išsaugoti geresnę gyvenimo kokybę.
Profesiniai šaltiniai
- Argüero J., Sifrim D. Pathophysiology of gastro-oesophageal reflux disease: implications for diagnosis and management. Nature Reviews Gastroenterology & Hepatology. 2024;21:282–293. https://doi.org/10.1038/s41575-023-00883-z
- da Silva R. C. V. ir kt. Increase of lower esophageal sphincter pressure after osteopathic intervention on the diaphragm in patients with gastroesophageal reflux. Diseases of the Esophagus. 2013;26(5):451–456. https://doi.org/10.1111/j.1442-2050.2012.01372.x
- American Osteopathic Association. Tenets of Osteopathic Medicine. https://osteopathic.org/about/leadership/aoa-governance-documents/tenets-of-osteopathic-medicine/
- Bordoni B., Zanier E. Anatomic connections of the diaphragm: influence of respiration on the body system. Journal of Multidisciplinary Healthcare. 2013;6:281–291. https://doi.org/10.2147/JMDH.S45443
- Sutherland W. G. Teachings in the Science of Osteopathy. Red. A. L. Wales. Rudra Press, 1990. https://openlibrary.org/books/OL2030254M/Teachings_in_the_science_of_osteopathy
- Becker R. E. Life in Motion: The Osteopathic Vision of Rollin E. Becker, DO. Red. R. E. Brooks. Stillness Press, 1997. https://www.stillnesspress.com/life-in-motion
- Diniz L. R., Nesi J., Curi A. C., Martins W. Qualitative Evaluation of Osteopathic Manipulative Therapy in a Patient With Gastroesophageal Reflux Disease: A Brief Report. Journal of the American Osteopathic Association. 2014;114(3):180–188. https://doi.org/10.7556/jaoa.2014.036
- Eguaras N. ir kt. Effects of Osteopathic Visceral Treatment in Patients with Gastroesophageal Reflux: A Randomized Controlled Trial. Journal of Clinical Medicine. 2019;8(10):1738. https://doi.org/10.3390/jcm8101738
- Lynen A. ir kt. Osteopathic Treatment in Addition to Standard Care in Patients with Gastroesophageal Reflux Disease (GERD): A Pragmatic Randomized Controlled Trial. Journal of Bodywork and Movement Therapies. 2022;29:223–231. https://doi.org/10.1016/j.jbmt.2021.09.017
- Barral J.-P., Mercier P. Visceral Manipulation. Eastland Press, 1988. https://books.google.com/books/about/Visceral_Manipulation.html?id=zDKeQwAACAAJ
- Chila A. G. (red.). Foundations of Osteopathic Medicine. 3rd ed. Lippincott Williams & Wilkins, 2011. https://search.worldcat.org/title/Foundations-of-osteopathic-medicine/oclc/1198349949
- Breathing Exercises in Gastroesophageal Reflux Disease: A Systematic Review. 2022. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/35842548/
- Mirocha N. J., Parker J. D. Successful Treatment of Refractory Functional Dyspepsia with Osteopathic Manipulative Treatment. Osteopathic Family Physician. 2012;4:193–196. https://doi.org/10.1016/j.osfp.2012.01.003
- Physiology, Lower Esophageal Sphincter. StatPearls. NCBI Bookshelf. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK557452/
- Katz P. O. ir kt. ACG Clinical Guideline for the Diagnosis and Management of Gastroesophageal Reflux Disease. American Journal of Gastroenterology. 2022;117(1):27–56. https://doi.org/10.14309/ajg.0000000000001538
Pastaba dėl šaltinių: Mirocha ir Parker publikacijoje nagrinėjama funkcinė dispepsija, todėl ji pateikta kaip platesnio osteopatinio požiūrio į virškinimo sutrikimus pavyzdys, o ne tiesioginis gastroezofaginio refliukso gydymo tyrimas.